VYDŪNO BENDRAŽYGEI MARTAI RAIŠUKYTEI – 140

Marta Augustė Raišukytė (1874–1933) buvo gerai žinoma kultūros veikėja XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje, ypač Tilžėje. Bet Didžiojoje Lietuvoje ji minima itin retai. 1998 m. išleista Birutės Baltrušaitytės apybraiža „Mažosios Lietuvos moterys“; savo įvadiniame straipsnyje Viktorija Daujotytė šias moteris pavadino „užmirštosiomis“. Viena jų yra M. Raišukytė.

Daugelis apie M. Raišukytę žino kaip apie Vydūno kultūrinės veiklos bendražygę, jo talkininkę. Tik vargu ar iki šiol tinkamai įvertintas jos indėlis į Vydūno kūrybą, jo knygų leidybą. Beveik visų Vydūno knygų tituliniuose puslapiuose nurodyta leidykla „Rūta“ – toks buvo M. Raišukytės slapyvardis…

Martos Raišukytės 140-ąsias gimimo metines Vydūno draugija mini išleisdama Vydūno knygą „Rožės ir lelijos“. Pirmą kartą šį savo kūrinį dedikavęs Martai Raišukytei, Vydūnas išleido 1933 metais (netrukus po jos mirties). Dauguma tekstų – juos autorius pavadino „raudomis“ – skirta M. Raišukytės išėjimui Anapilin, laidotuvių temoms. Taip pat pateikiami svarbiausi M. Raišukytės biografijos faktai, išryškinami jos asmenybės bruožai.

Tikėtina, artėjant Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos M. Raišukytės 150-osioms gimimo metinėms, sulauksime išsamiai jos kultūrinę veiklą bei indėlį į Vydūno kūrybą atspindinčio leidinio.

Marta Augustė Raišukytė gimė 1874 m. gruodžio 10 d. Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovnoje, Kaliningrado sritis). Tėvui sunkiai susirgus ir pardavus ūkį, šeima 1892 m. rudenį išsikėlė į Tilžę. 1895 metais ji įstojo į Birutės draugiją, o tų pačių metų pabaigoje – į Vydūno įsteigtą Tilžės giedotojų draugiją. Vėliau ji dalyvavo turbūt visų Tilžėje veikusių draugijų, siekusių gaivinti tautinę lietuvių dvasią bei kultūrą, veikloje. Tai „Tėvynės mylėtojų draugija“ (buvo jos sekretorė), „Spaudos draugija“ (buvo valdybos narė, draugijos kasininkė, spaustuvei pirkti suteikusi 5000 markių paskolą), „Prūsų lietuvių draugijų taryba“ Tilžėje (buvo jos kasininkė), „Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose Literatūros komitetas“, „Prūsų lietuvių kultūros draugija“ (buvo jos valdybos narė).

1913–1914 metais M. Raišukytė buvo „Prūsų Lietuvos savaitraščio“ atsakingoji redaktorė bei leidėja, o 1920 metais įkūrė Prūsų lietuvių moterų draugiją ir jai vadovavo iki pat savo mirties (1933 m.). 1921 metais publikacijoje „Prūsų lietuvių balsas“ paskelbti draugijos siekiai „žmoniškumą tautos gyvenime auginti, lietuvių raštiją pažinti, žinojimą apie tautos gyvenimą ir svarbius klausimus tarp lietuvių (lietuvaičių) skleisti, – lietuvių namų išdirbinius naujai įgyvendinti, gražius senovės būdus gyvenime ir apsitaisyme auginti, aplamai tautybę platinti šeimoj ir visuomenėj.“[1] M. Raišukytė įsteigė lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklą Tilžėje, organizavo įvairių lietuviškų rankdarbių parodas, bendradarbiavo su įvairiomis kultūrinėmis draugijomis bei Raudonojo Kryžiaus organizacijos filialu Tilžėje. Marta buvo žinoma kaip tautinių juostų audėja, o Vydūno ir jos sukurti lietuviški istoriniai kostiumai buvo demonstruojami lietuvių šventėse, koncertų ir vaidinimų metu, taip puoselėjant lietuvių tautodailę ir tautiškumą.

Marta Raišukytė savo straipsnius ir vertimus publikavo Mažojoje Lietuvoje leistuose laikraščiuose „Aušra“, „Lietuviškas laiškas“, „Nauja lietuviška ceitunga“, „Kaimynas“, „Tilžės keleivis“, „Rytojus“, „Jaunimas“ bei Didžiojoje Lietuvoje leistame laikraštyje „Viltis“, Vydūno sudarytoje knygelėje „Bendraitė“ ir keliuose leidiniuose vokiečių kalba. Pasirašydavo slapyvardžiu Rūta. Vienas didžiausių jos darbų – J. H. Pestalocio romano „Lynardas ir Gertrūda“ vertimas, kurį 1898 metais išleido Enzys Jogamastas. Kitas didesnės apimties M. Raišukytės darbas – iš anglų kalbos proza išversta A. Tennysono poema „Enokas Ardenas“. Eiliuotai išvertė ir šį vertimą publikavo Vydūnas.

Lietuvių literatūros draugijos mokslo darbuose „Mitteilungen der litauischen gesellschaft“ M. Raišukytė rašė apie Levą Tolstojų, o Mažosios Lietuvos spaudoje publikavo Tolstojaus apsakymų vertimus. M. Raišukytė išvertė ne vieną religinio turinio tekstą, vertė ir poeziją. Pasak Domo Kauno, Mažojoje Lietuvoje „J. W. Goethe’s poezijos fragmentą bene pirmoji 1899 m. paskelbė Enzio Jagomasto Tilžėje leista „Aušra“. Eiles į lietuvių kalbą vertė Vydūno idėjinio sambūrio dalyvė Marta Raišukytė.“[2] Ji aktyviai bendradarbiavo Tilžės spaudoje, rašė apie jos organizuojamus renginius bei parodas, o taip pat ir apie lietuvių šventes. Parašė ne vieną straipsnį apie aprangą bei kitus moterims aktualius klausimus.

Vydūno vadovaujamoje Tilžės giedotojų draugijoje Marta buvo valdybos narė ir aktyviausia pagalbininkė. Pasak tilžiškės Onos Jagomastaitės-Vilimienės, ji visą gyvenimą pašventė kilniai veiklai, puoselėdama lietuviškumą, o tuo pačiu skatindama kitų, ypač moterų, taurėjimą, ir garbingumą – pirmiausia savo pavyzdžiu. Prūsų lietuvių kultūros draugija paskutiniuose žodžiuose M. Raišukytei išryškina tarsi jos gyvenimo esmę – žmoniškumo puoselėjimą: „Tavo supratimu, tikroji kultūra yra žmoniškosios dvasios-sielos augąs apsireiškimas gyvenime. Tuo tu pavyzdingai ir rūpinaisi.“[3]

Marta Raišukytė buvo pirmoji Vydūno raštų skaitytoja, o netrukus – ir leidėja. Iniciatyvos leisti Vydūno raštus 1901 metais ėmėsi keli Tilžės giedotojų draugijos nariai (Lydia Smalakytė, Martynas Ašmutaitis), vadovaujami M. Raišukytės. 1904 metais jie išleido pirmąją Vydūno knygą, o maždaug po dešimtmečio (mirus minėtiems asmenims) leidybos reikalais teko rūpintis beveik vien M. Raišukytei ir pačiam Vydūnui. M. Raišukytė leido beveik vien paties Vydūno prirašytus žurnalus „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujovė“ (1915) ir „Darbymetis“ (1921–1925), išleido didžiąją dalį Vydūno knygų ir keletą kitų. Ji ne tik perrašydavo Vydūno rankraščius ir skaitydavo iš spaustuvės gautą korektūrą, bet iki Pirmojo pasaulinio karo leidybai naudojo savo tėvų palikimo lėšas, taigi rėmė šių knygų leidybą ir finansiškai.

M. Raišukytės įtaka Vydūno kūrybai yra itin reikšminga. „Probočių šešėlių“ pratarmėje akcentuojamas jos vaidmuo ne tik šio veikalo sukūrimui, bet visai rašytojo kūrybai: „Man rašant dramatiškus veikalus, kurie toliau ir buvo vaidinami, ji visai viena tiktai su pilna lūkestimi tikėjo mano darbą vaisių tėvynei nešant. Su ypatingu pritarimu ji žvelgė ir į šį veikalą ir jį savo širdingumu augino. Teregie ji jame ir mano sielos gelmes.“[4]

Prūsų kultūros draugijos organizuotoje Martos Raišukytės atminimui skirtoje valandoje Vydūnas sakė kalbą „Žmogaus amžiaus turinys ir reikšmė“, kurią vėliau paskelbė spaudoje. Straipsnyje teigiama, kad M. Raišukytė į Prūsijos lietuvių draugijų gyvenimą įnešusi daug šviesos, ypač gerai ji mokėjusi vienyti. Rašoma ir apie jos įtaką Vydūno kūrybai: „Marta Raišukytė su pasišventimu rūpinosi Vydūno raštais. Iš pat pradžios ji juos labai vertino ir tuo lyg žadino tokių veikalų kūrimą. [...] Pagaliau dvasinis Martos Raišukytės vertingumas atsispindėjo visuose kilnesniuose moteriškųjų pavyzdžiuose, kurie yra Vydūno veikaluose. Daug čia yra stačiai jos nuomonių apie moters reikšmę tautoje. Dažnai ji sakydavo, kad moteriškosios vien turinčios mylėti tatai ir tam pasišvęsti, kas yra išmintinga, gražu, gera ir šventa.“[5]

Vydūnas ne kartą yra rašęs, jog jo mintys apie moterį, apie „moteriškąjį žmoniškumą“ – tai ir M. Raišukytės mintys. Knygoje „Rožės ir lelijos“ skaitome: „Ir ta šviesa, kurią ji įnešė, atsispindi visose ideališkose motriškose, kurios vaizduotos mano veikaluose ir kurias pirmoji jinai ir vaidindavo. Daug čia jos nuomonių apie moters reikšmę tautoje. Nuo savųjų ir pats jų nebeatskiriu.“[6] Marta Raišukytė buvo Vydūno dramų idealių moterų personažų prototipas ir apie tai minima kelių knygų pratarmėse.

Vydūnas teigė, kad visos jo knygos primins Martą Raišukytę: ir jos pasiaukojamą darbą, ir jos dvasią, kuri jose šviečia. Įvertinant gausų Vydūno kūrybinį palikimą, reikia žemai nusilenkti šiai didžiai Mažosios Lietuvos moteriai, savo laiku suvokusiai Vydūno kūrinių vertę ir tiek daug dirbusiai, kad ir šiandien juos galėtume skaityti…

Rima Palijanskaitė, Vydūno draugija