Danutė ŠEPETYTĖ, www.respublika.lt
Baigiantis Seimo paskelbtiems Vydūno metams, dingteli paradoksali mintis, kad šiandien Mažosios Lietuvos filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas Vydūnas – Vilhelmas Storosta, kuriam kovo 22-ąją būtų suėję 150 metų, gana lengvai galėtų būti apšauktas „fašistu“. Panašūs epitetai kartais klijuojami tautiškumo sargyboje stovintiems piliečiams.
Kad itin svarbią vietą Vydūno filosofijoje užima Tauta ir tautiškumas, kalbėjo ir vydūnietė Rima Palijanskaitė, jos naujos knygos „Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai“ pristatymo dieną A.Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje. „Žmogaus tautiškumą mąstytojas suvokia kaip tapsmą, – sakė ji ir citavo: – Kiekvienas lietuvis, kiekviena lietuvaitė, gimusi iš lietuvių tėvų, yra lietuviškos prigimties. Bet lietuviais jie tik tampa, kada juose gyvas bus dvasinis Tautos gyvumas, kada jie savo pasiryžimu ir pasišventimu juo maitinsis ir jį didins, vienu žodžiu, jame dalyvaus.“
Rašytoja atviravo jau du dešimtmečius „serganti“ Vydūnu, – žymūs lietuvių filosofai Antanas Maceina ar Stasys Šalkauskis jos taip nesuintrigavę, – ir tuodu dešimtmečius rinkusi medžiagą, tikėdama parašyti rimtą mokslinį darbą, tačiau nepasisekus akademinei karjerai nusprendusi išleisti knygą. Į klausimą, kam parankus ir kam neparankus šiandien Vydūnas, atsakė: parankus nuoširdžiam ir šviesos ieškančiam žmogui ir neparankus kiekvienam, kuris nori viską įsprausti į kažkokius rėmus. Kai kurie religiniai veikėjai, anot jos, pasisako prieš Vydūno aktualizavimą, nes jis – ne katalikas, priedo domėjosi Rytų filosofija.
„Savo uždavinį, savo gyvenimo tikslą Vydūnas matė būti Tautai kelrode žvaigžde, – pasakoja R.Palijanskaitė, – jis atvirai rašo, kad tam buvo mokytas, studijavo, tam pašventė gyvenimą, kad Tautai padėtų… Ir Vydūnu jis pasivadino ne šiaip sau, nors niekada labai aiškiai neišsakė, kokia to vardo reikšmė. Jis, galima sakyti, išsisukinėjo. Ir labai gražiai išsisukinėjo ir ne vienam rašė, jog tai „nevidono“ priešybė, ir tik viename vieninteliame laiške jis atviriau parašo, kad tas žodis reiškia „regėtoją“… Jis pabrėžė, kad lietuvių Tauta tarsi išsiskiria ir turės išsiskirti iš kitų tautų savo žmoniškumu. O jeigu ji tą misiją vykdys, tikrai išliks ir bus pasauliui kaip šaltinis, kaip žmoniškumo pavyzdys. Žmoniškumą puoselėjantys žmonės, žmoniškumą puoselėjanti bendrija, kad ir pati mažiausia, gyvens santarvėje, jos būtis bus harmoninga; tas pats pasakytina ir apie Tautą“.
Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė Vydūną yra pavadinusi Tautos mokytoju, tačiau natūraliai kyla klausimas, kodėl gi lietuviai, turėdami po ranka tokį mąstytoją, kuriam, beje, asketiška gyvensena pavyko įveikti džiovą, dvasinių vadovų ieško maldamiesi po Rytų kraštus? R.Palijanskaitės nuomone, Vydūnas bent jau lietuviams galėtų būti mokytoju ir egzistenciniu, ir religiniu, ir minčių valdymo bei sveikos gyvensenos ir mitybos pagrindu, tačiau paprastai net šioje srityje tam tikrą vaidmenį suvaidina egzotikos už savo namų sienų ilgesys.
„Vydūnas galėtų būti vadinamas mokytoju ne tik Lietuvos mastu, – mano knygos pristatyme užkalbintas Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas, – jis rašė dviem kalbomis, ir vokiečiai šiemet išleido jo knygą „700 metų lietuvių vokiečių santykių“, 1933 metais ji buvo uždrausta ir sunaikinta. Tačiau šių dienų Lietuvoje populiarus tik Vydūno vardas, o jo idėjų daug kas nepajėgia priimti ar dėl to, kad kai kuriems žmonėms jos atrodo neaktualios, ar todėl, kad žmonės nėra pasirengę jų priimti, nepribrendę jų suvokti. Jis buvo mokytojas dvasine prasme, tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis labai mažai kalbama apie dvasią ir ji net nepripažįstama. Kai gyvenimas talpinamas į sąvokas: „dirbk, pirk, mirk“, dvasiai vietos nėra. Vartojimo mastai šiandien yra pragaištingi, keliantys visam pasauliui didelį pavojų. Yra „Tautos gyvatoje“ pranašingi žodžiai, kuo tai gali baigtis: „Nėra dar visos prigimtos galimybės išnaudotos, o jau prislėgė materialinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, jos vergu. Įaugo jam pasilikus, koks jis buvęs, ir visi mūsų laikų bandymai žmogaus padėtį gerinti gali tuo pasibaigti, kad visa materialinė kultūra bus sunaikinta ir žmogus pasijus bestovįs pradžioje tos kultūros gyvenimo.“
Kad materialinė kultūra neprislėgtų žmogaus, pagal Vydūną esąs tik vienas kelias – T.Stanikas pabrėžia jo nurodytą išeitį auginti asmenybę, kuri apsireikš „aukštesniu mokslu, menu ir žmoniškesne dora“. Todėl sielos kultūra kiekvienoj tautoj turėtų būti svarbiausias dalykas.
Nors, anot knygos autorės R.Palijanskaitės, Vydūnas nebuvo joks politikas tikrąja to žodžio prasme, bet jis itin daug dėmesio skyrė Lietuvai ir politika, kaip žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo forma, Vydūnui nebuvo svetima.
Tai, ką rašė Vydūnas apie politiką, tinka ir mūsų laikams: „Politikos garsas mūsų laikais nėra geras. Politika yra tapusi ypatingu dalyku. Iš tikrųjų ji yra darbas žmonių santykiams tvarkyti. Bet žmonės dalyvauja tame darbe, jeib sau kuo daugiau naudos iš tos tvarkos ištrauktų. Tai reiškia, jie nori kitiems kuo mažiau gero teikti, bet patys visokių ir kuo daugiau smagumų iš kitų pasiimti. (…) Vienas kitą apgauti nori. Vienas pasistengia iš kito paplėšti turtų, o todėl bando jo „teises“ susiaurinti ir savąsias išplėsti. Tam steigiamos partijos, kuriose susispiečia žmonės to paties luomo, tų pačių tikslų“.
Vydūnas apgailestavo, kad būdami priešingose partijose jų veikėjai dažnai vienas kitą menkina ir peikia, tarsi taip galėtų išaukštinti patys save; ir nuolat kovoja tarpusavyje, vieni kitų darbus griauna, užuot stiprinę save ir valstybę bendru veikimu. Kaip visoje Vydūno filosofijoje, čia svarbiausiu dalyku laikomas žmoniškumas.
Rašytoja pasakojo, kad pagal Vydūną kiekvienas žmogus savo būtimi veikia tautą – augina ją arba žudo. Jeigu jaunesnioji karta yra kilnesnė ir žmoniškesnė už senąją, tai ji žymi tautos augimą. Pati tauta, jos gyvenimas dera tam, kad žmonės taptų žmoniškesni. Tautos valdžios uždavinys – sudaryti sąlygas žmonėms tobulėti ir savo veikimu Tautos gyvumą turtinti bei auginti. Taip auga, kyla ir visa žmonija. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir visumos Priežastin“, – citavo Vydūną knygos apie šią išskirtinę asmenybę autorė R.Palijanskaitė.
Nuomonė:
Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos rusų dramos teatro vyr. režisierius Jonas VAITKUS, kurio režisuojamas spektaklis Vydūno „Pasaulio gaisras“ buvo išbrauktas iš teatro repertuaro:
„Aš vis tiek rasiu būdą jį pastatyti, nors dar nežinau, kokioje scenoje, ir pinigai jam Kultūros tarybos yra skirti, ir su scenografu Jonu Arčikausku esame susitarę.
Vydūnas man imponuoja savo filosofiniu požiūriu; jis ir kontrastingas, ir prieštaringas, ir gana artimas lietuvio pasaulėjautai, kurioje bene svarbiausia – ryšys su gamta. Galbūt Vydūno filosofija ir yra tai, į ką galime šiandien atsiremti prieš puolančią destruktyvaus melo, apsimetinėjimo ir viso kito, ko gamta nemėgsta, griūtį. Jeigu žmogus tam nesipriešina, jis tampa pažeidžiamas, jis ima gyventi pamėgdžiodamas kitus. O kadangi to beždžioniavimo kiek nori prieš akis ir virtualiame, ir realiame pasaulyje, kadangi žmogus nesidomi tautos praeitimi, kur apstu įdomių asmenybių, ir nesugeba suvokti savo gyvenimo sąryšyje su praeitimi ir su tais žmonėmis, – jis dažnai suprimityvėja iki instinktų lygio. Tai ir yra ta priežastis, kodėl žmonės šiandien laikosi atokiai nuo nepriklausomų asmenybių, kurios gyveno ar gyvena priklausomos tik nuo gamtos, nuo vėjo, nuo sąžinės… Kurie sugeba taip gyventi, tų nemėgsta, nes tiesa turbūt dabar – pats baisiausias ir nekenčiamiausias dalykas…
Pranašiška Vydūno kūryba liudija, kad tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, doros puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi yra vaisinga ir prasminga. Tą atsakomybės naštą prisiimančių žmonių apstu, ir mums prasminga jungtis į tą žygį.“